Šernai, šernų medžioklės, šernų viliojimas

Kas per žvėris yra šernas. Ką labiausiai mėgsta šernai. Kokios yra šernų medžiojimo taisyklės. Priemonės palengvinančios ir pagerinančios šernų medžioklę.

9/1/2021 6 min read

Šernas yra visaėdis gyvūnas. Jo racionas priklauso nuo to, ką gali rasti. 80% jų raciono sudaro žemės ūkio kultūros. Ypač jie mėgsta pieninės brandos kviečius, rugius, avižas. Kartais išknisa tik pasodintas bulves. Pavasarį apie trečdalį jų maisto sudaro pienės, dilgėlės, garšvos, švitriešiai, viksvos, žliūgės ir kitos žolės. Vaisius ir uogas šernai ėda daugiausia tik rudenį. Vienas šernas per metus išknisa vidutiniškai 1-2 ha miško ploto. Sunaikina grambuolių, pjūklelių, spragšių ir kitų žalingų vabzdžių. Ardydami miško paklotę, jie žaloja valgomų grybų grybieną, išknisa neaptvertus skruzdėlynus, o žemės ūkiui tik žalą daro.

Šernus medžioti galima ištisus metus. 

Medžiotojai turi užtikrinti, kad būtų atlikta šernienos veterinarinė ekspertizė,  be kurios rezultatų naudoti šios žvėrienos negalima.

Šernų iltys laikomos medžioklės trofėjumi. 

Medžioklės taisyklėse nurodoma, kad medžioti tykojant ar sėlinant skirta vieta, kurioje specialioje talpoje yra ne daugiau kaip 100 kilogramų natūralios kilmės masalo (išskyrus šieną, šienainį ir laižomąją druską), kurioje medžiojamieji gyvūnai viliojami iškamšomis, muliažais, profiliais, viliokliais ir vilbynėmis, feromoniniais jaukais ar krykštėmis. Jei vienoje vietoje arba mažesniu nei 100 metrų atstumu keliose vietose medžiojamųjų gyvūnų viliojimui naudojama daugiau kaip 100 kilogramų masalo, tokia vieta (vietos) laikoma gyvūnų šėrykla. Kiekviename medžioklės plotų vienete (10 km2 (1000 ha) plote) gali būti įrengta ne daugiau kaip 10 šernų viliojimo vietų. 

Medžiojant šernus galima naudoti prie šautuvo pritaisytus prožektorius.

Atsižvelgiant į šiuos šernų mitybos aspektus, Black Fire sukūrė ypatingus kvapus vilioklius, kuriems šernai negali atsispirti. Serijoje galima rasti slyvų, riešutų, grūdų ir specialaus mišinio kvapų birioje konsistencijoje bei itin efektyvų juodą skystį.

Šernas, populiariausias medžioklės objektas Lietuvoje.

Jie panašūs į kiaules. Patinų priekis masyvesnis nei patelių, ji lengva atskirti dėl ilgų iltinių dantų ir plaukų šepetėlio papilvėje.

Poravimosi metu šonuose oda sustorėja 3 cm, pasidaro toks, kaip šarvas. Odoje yra riebalų ir prakaito liaukų (jų pagalba šernai žymi teritorijas). Jos išsidėsčiusios prie akių, kanopų vidinėje pusėje ir tarp pirštų. Šernai šeriasi kovo-birželio mėn. Patinų svoris – 109-160 kg, o patelių – 101-125 kg.

Labiausiai šernai mėgsta eglynus, kur ilsisi parkritę po eglėmis. O žiemą net savo guolius iškloja eglės šakutėmis.

Maisto šernai ieško prietemoje ir naktį, tačiau, jei ramu, ir dieną. Patinai laikosi atskirai. Į bandą jie ateina poravimosi metu, lapkričio-gruodžio mėn. Patinai turi 2-4 patelių haremus. Kovo-balandžio mėn. atsiveda 4-12 jauniklių, sveriančių 0,6-1 kg. Patelė juos žindo 2,5-3,5 mėn.

Pabaidyti šernai, ypač patinai, per parą nueina 10- 20 km. Svarbiausi priešai – vilkai, jie šernus pjauna. Lapės sudoroja tik jauniklius.

Medžiojant šernus leidžiama naudoti šiuos įrankius ir priemones (Medžioklės taisyklės):

* ilguosius graižtvinius ir lygiavamzdžius ginklus su optiniais taikikliais ar be jų, B ir C kategorijų trumpuosius šaunamuosius ginklus. B ir C kategorijų trumpieji šaunamieji ginklai naudojami, kai siekiant nutraukti kančias, pribaigiamas sužeistas ar sužalotas arba gyvagaudžiais spąstais pagautas medžiojamasis gyvūnas;

* tinklus, graibštus, gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą;

* selektyviuosius spąstus, užtikrinančius staigią pagauto gyvūno žūtį;

* medžioklinius durklus – kai, siekiant nutraukti kančias, pribaigiamas sužeistas ar sužalotas medžiojamasis gyvūnas;

* iškamšas, profilius, muliažus, krykštes, natūralios kilmės masalą, feromoninius ir cheminius jaukus, vilkioklius, vilbynes;

* peilius, vėliavėles;

* medžioklinius šunis, plėšriuosius paukščius, žirgus;

* žiūronus, naktinio stebėjimo prietaisus, stacionarius ar kilnojamus tykojimo bokštelius ir dirbtines priedangas, slėptuves;

* sausumos ir vandens transporto priemones;

* prožektorius, kurie pritaisyti prie šautuvo.

Medžioti šernus leidžiama šiais būdais (Medžioklės taisyklės):

varant - kai medžiojamuosius gyvūnus link medžiotojų, stovinčių ant žemės arba esančių tam skirtuose bokšteliuose, medžiotojų linijoje ar jos flanguose, ar kitose tikėtinose medžiojamųjų gyvūnų pasirodymo vietose, gena varovai su medžiokliniais šunimis ar be jų arba tik medžiokliniai šunys. Medžiotojų, varovų ir šunų skaičius neribojamas.

varant tyliuoju būdu - kai medžiojamuosius gyvūnus link medžiotojų, esančių tam skirtuose bokšteliuose, nekeldami triukšmo (nešūkaudami ir nenaudodami papildomų garsinių priemonių) varo varovai, gerai pažįstantys mišką, kuriame medžiojama, ir šunys. Prieš pradedant tokią medžioklę, medžioklės būdas (varant tyliuoju būdu) nurodomas medžioklės lape;

Tylusis varymas naudotinas medžioklės sezono pabaigoje, kai pavasariop siekiama mažiau trikdyti vaikingas pateles. Medžiojant tyliuoju varymu, varovai turi gerai pažinoti mišką, kad negirdėdami vieni kitų šūksnių neišardytų varovų grandinės nuklysdami į visas puses.

tykojant - kai medžiojamųjų gyvūnų laukiama tam skirtame medžioklės bokštelyje, slėptuvėje, valtyje, specialiai įrengtoje priedangoje ar be jos. Tykojamus medžiojamuosius gyvūnus galima vilioti natūralios kilmės masalu (masalo kiekis ne daugiau kaip 100 kg), iškamšomis, muliažais, profiliais, viliokliais ir vilbynėmis, feromoniniais jaukais, krykštėmis. Tykojamus šernus leidžiama apšviesti Medžioklės taisyklių 10.2.6 punkte nurodytomis priemonėmis. Medžioklės bokštelis statomas ne arčiau kaip 200 m nuo besiribojančio medžioklės plotų vieneto ribos, jei besiribojančių medžioklės plotų naudotojai nesusitarė kitaip. Ši nuostata netaikoma, kai medžioklės bokšteliai smulkiajai medžiojamajai faunai medžioti statomi medžioklės plotų vienetuose, suformuotose žuvininkystės tvenkinių teritorijoje;

Tykojimo medžioklės jaukinimo vietose yra produktyvios, ypač žiemos metu, kai šernams sunku susirasti maisto. Bet daug įdomiau šernų tykoti prie natūralių pašarų vietų. Taip medžiojant reikia žinoti žvėrių maitinimosi ypatumus, prieš medžioklę tyrinėti jų paliktus pėdsakus. Rengiantis šiai medžioklei prie pastovesnių žvėrių takų statomi stacionarūs ar nešiojami surenkami bokšteliai. Tokiu būdu efektyviau apsaugomi žemdirbių pasėliai nuo šernų daromos žalos, o medžiotojams tenka išmokėti mažiau kompensacijų už nuniokotus žemės ūkio kultūrų plotus.

sėlinant - kai prie medžiojamojo gyvūno prisėlinama, gyvūną pabaido ar sustabdo medžioklinis šuo, medžiojamasis gyvūnas priviliojamas viliokliu ar vilbyne. Vandens paukščius, bebrus, ondatras leidžiama medžioti iriantis irkline (nemotorine) valtimi. Medžioklė sėlinant leidžiama tik šviesiuoju paros metu - ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus;

Mažiausiai Lietuvos medžiotojų taikomas šernų medžioklės būdas sėlinant. Nors šis būdas vienas iš įdomiausių, beveik neįmanoma mažame medžioklės plotų vieneto miško plote sėlinimui išskirstyti didelį norinčių medžioti medžiotojų skaičių, nes prie žvėries paprastai sėlinama pavieniui (manoukis.lt)

su šunimis

grandine - kai medžiotojai, sustoję linija, eina atviru lauku;

katilu - kai medžiotojai stovi arba eina į centrą, apsupę tam tikrą atvirą lauko plotą;

su plėšriaisiais paukščiais - kai smulkioji fauna gaudoma, pasitelkus specialiai apmokytą plėšrųjį paukštį;

gaudant spąstais, gaudyklėmis - kurie garantuoja staigią pagauto gyvūno žūtį ir pagal jų naudojimo sąlygas garantuoja, kad nebus sugauti kiti gyvūnai, kuriems gaudyti spąstai neskirti;

su vėliavėlėmis - kai medžiojamieji gyvūnai medžiojami medžioklės plotų dalį apjuosiant specialia virve su vėliavėlėmis;

Ne visada šernų reikia laukti bokštelyje

Galima išmokti privilioti šernus specialiu trimitėliu. Tai padės susikalbėti su šernais. Žvėrys ateis žiūrėti, kas iš krūmų kriuksi. Tik prisiminti vertėtų, kad šie gudrūs žvėrys, jeigu pamatys ar supras, kad iš tiesų kriuksi ne šernas, daugiau niekada šiuo trimitėlių nebeprišauksit įernų bandos, kuri susipažino su "trimituotoju".

Jei gerai pasiklausytumėt šernės, suprastumėt, kad ji nuolat bendrauja su savo šerniukais. Išmoktus garsus galima panaudoti viliojant, ypač patinus per rują.

2020 metais sumedžiota 13489 šernų Lietuvoje (LR Aplinkos ministerija Medžioklės apskaita)

Medžioklės plotų naudotojai privalo vieną kartą per medžioklės sezoną sausio – kovo mėnesiais atlikti medžiojamųjų gyvūnų apskaitą pagal pėdsaku sniege. Jei nėra nuolatinės sniego dangos, medžiotojai negali atlikti šios gyvūnų apskaitos.

Kitas būdas apskaitai vygdyti - termovizoriaus pagalba. Lengviausia ir tiksliausia tai atlikti su termovizoriais turinčiais tolimačius, kas leidžia greitai ir tiksliai įvertinti atstumą iki objekto.

Tyrinėjant ar skaičiuojant gyvūnus, medžiotojai dažnai susiduria su problema – tiksliu gyvūnų skaičiaus nustatymu. Tiksli gyvūnų apskaita yra vienas svarbiausių intensyvaus medžioklės ūkio organizavimo faktorių. Žinant pakankamai tikslų medžiojamųjų gyvūnų skaičių, galima nustatyti medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitą, populiacijos ir bandos kitimo dinamiką, aplinkos sąlygų poveikį gyvūnų gausumui ir kokybei. (miske.lt)

Šernų vidutinis stebėjimo atstumas 250m, o maksimalus atstumas, kuriuo gyvūnai prisileidžia stebimi 340m. Tad jų stebėjimui ir aptikimui užtenka paprasto ir nebrangaus termovizoriaus.